77 km Dviratukais į Aukštadvarį / Velnio duobę ir Motociklininkų kaimą

Pagaliau ir vėl, su naujais įspūdžiais iš senų prisiminimų!

Visaip norėjau suspėti parašyti ką nors dar Balandžio mėnesį, bet juk žinote kaip būna - vis pasikeičia aplinkybės to nenaudai... Tačiau kad ir po ilgos pertraukos, pagaliau radau laiko aprašyti dar vieną žygį, rengtą praėjusių metų Rugsėjo mėnesį, dar neatšalus orams. Tai žygis dviratukais į Aukštadvarį / Velnio duobę. Trasa išsidėsčiusi labai ežeringoje ir kalvotoje aplinkoje, tad atsiveria daug gražių panoramų. Štai smagus trasos žemėlapis, atvaizduojantis trasoje slypinčius grožius ir (kai kuriems) sunkumus, pavyzdžiui, kalvelės nuo Semeliškių link Trakų reiškia ypatingai kalvotą kelią, kuomet vos pakilus į vieną kalvą, iškart seka kita, ir dar viena, ir dar... ir tai gal kokios 7 ar 8 varginančios kalvos :)

Žygio ilgis įdomaus kilometražo - 77 kilometrai nuo Trakų geležinkelio stoties ir ratuku iki ten pat. Kai kuriems, nepabūgusiems atstumo nuo Vilniaus iki Trakų ir atgal, žygio atstumas prailgėjo ir iki 130 km. Beveik visa trasos dalis eina plentu, išskyrus keletą žvyro ir miško takelio kilometrų iki ir už Velnio duobės važiuojant Semeliškių link.

Pirmoji kelionės dalis - traukiniu iš Vilniaus į Trakus, ankstų sekmadienio rytą 7:40. Iš tiesų nesitikėjau, jog į šį žygį susirinks daug žygeivių dėl neįprastai ankstaus traukinio tvarkaraščio. Tačiau mano nuostabai, į traukinių stotį atvyko apie 10 lojalių žygeivių, o atvykus į Trakus - sulaukėme dar 3-4 žmonių, atvažiavusių automobiliais, ir dar 2iejų drąsuolių, atmynusių iš Vilniaus. Kol laukėme minančių draugų, keli žygeiviai dar suspėjo apsipirkti Trakų maisto parduotuvėse.

8:45 pajudėjome iš Trakų link Aukštadvario pagrindiniu keliu. Pirmasis sumuštinių sustojimas - prie Strėvos upės ir tvenkinio, likus maždaug 5 km iki Aukštadvario. Keletas smagių nuotraukų iš dviratininkų fotosesijos :)









Toliau trumpam sustojome prie Navos ežero, kuris yra visiškai prieš pat įvažiavimą į Aukštadvarį, jo papėdėje. Ten yra patogi automobilių stovėjimo aikštelė ir šalia ežero veikia kavinė vasaros metu - atsiveria platūs vandenys, yra lieptelis.

Aukštadvaryje ypatingų vietų neapžiūrinėjome (nors kelių žygeivių žiniomis, Aukštadvaryje taip pat stūkso ir piliakalnis, apie kurį pati tada dar nežinojau bei keletas įdomių Aukštadvario Nacionaliniame Parke įrengtų MTB-dviračiams trasų (būtinai reikės jomis pasidomėti sekančiam kartui!)). Prieš leidžiantis apžiūrėti ir susipažinti su Velnio duobės ypatumais liaudžiai buvo laikas papietauti - kas į Maximą, kas į kibininę, kas į savo kuprines ir sumuštinius.









Velnio duobė yra visai netoli nuo Aukštadvario, iki jos - vos 3km žvyringo keliuko. Kuo ypatinga Velnio duobė? Velnio duobė yra geologinis gamtos paminklas nuo 1964 m., jos plotis nuo 60-65 m dugne iki 200 m sulig žeme. Gylis – 30-40 m. Durpių sluoksnio dugne storis apie 9,5 metro. Savo išvaizda Velnio duobė primena didelio akmens, staigiai smigusio į žemę, pėdsakus, tačiau mistiškumo prideda tas faktas, kad duobės apimtys yra neįtikėtinai simetriškos iš visų pusių.

Apžiūrėjus ir apėjus Velnio duobę, patraukėme nežinomu miško takeliu Semeliškių link. Nežinomu takeliu, nes juo dar nebuvau ir pati spėjusi pasidžiaugti, prieš organizuodama šį žygį. Buvome šiek tiek paklydę, bet vienos draugiškai nusiteikusios vienkiemio gyventojos pagalba, gavome ženklų, jog judame reikiama kryptimi, nors ir ne visai tuo takeliu, kuriuo buvo norėta pasukti. Pakeliui, kol buvome paklydę, vienam žygeiviui vis nesisekė su dviračio padangų kameromis... kas keli kilometrai plyšo viena, paskui - antra. Ties kažkuria iš šių "nelaimių" viduryje miško aptikome įdomų kaimelį, kuriame stūksojo ne vienas senovinis motociklas, ir miško takas, pažymėtas motociklo ženklu. Štai keletas nuotraukų iš ten:

Laimei, mano žygių dalyviai visada atvyksta pasikaustę ir kiekvienas turi bent po vieną būtiną įrankį padėti į nelaimę patekusiam žygeiviui - ar tai būtų antroji dviračio kamera, ar pleistriukai, ar raktai, ar pompa. Labai džiugu, ir tikiuosi, jog ateityje organizuojamuose žygiuose ši kultūra išliks ! :) Dar kartą ačiū jiems.

Neužilgo pasiekėme kaimelį, kurį turėjome pravažiuoti, norėdami pakliūti į Semeliškes. Keletas kilometrų žvyrkeliu, ir dar apie 10 km asfaltu. Asfaltas man buvo atgaiva, kadangi pasirinkau plentinio tipo dviratį šiam žygiui. Buvo ir dar vienas kitas plentinuką pasiėmęs žygeivis - nepasigailėjo. Pasiekėme Semeliškes, užvažiavome į statų kalną, ant kurio stovi Semeliškių bažnyčia, ir sustojame prie vienos iš Semeliškių parduotuvėlių. Suvalgome ledų, ir tuomet vienas iš žygeivių pasišalina - mat jo giminaičiai šalia gyvena ir vyksta jų aplankyti, tačiau įspėja mus apie daugelį mūsų laukiančių įkalnių iki pasieksime Trakus. Ačiū už įspėjimą, bet kalvų buvo tikrai kur kas daugiau nei keturios! :D

Galais negalais pasiekėme ir Trakus, tačiau užnugaryje teko palikti keletą lėtesnių žygeivių - tėtį su sūnumi, kurio kojos buvo jau pernelyg nuvargusios..bet gerai, kad jiems nereikėjo skubėti į traukinį! Dar atsimenu, kaip pusiaukelėje į Trakus, vienoje stotelėje, godžiai kramsnojome šokoladą...

Nuoroda į organizuotą žygį Facebook'e https://www.facebook.com/events/507406979403757


Linkiu visiems kuo daugiau minti dviratuką, dalyvauti įvairiuose renginiuose, skirtuose dviračiams, žygiuose ir kelionėse! Lauksiu komentarų!


P.S. Tiems, kurie aktyviai su manimi kontaktuoja ir teiraujasi dėl būsimų žygių, trumpas atsakymas: šiuo metu turiu šiokių tokių bėdų su stuburu ir todėl negaliu sportuoti. Tačiau labai malonu, kad domitės, ir nebijokite, tikrai nepraleisite to momento, kada galėsiu vėl organizuoti šiuos smagius žygius! Būtinai išskalambinsiu visais varpais :)