Aprašymą
apie savo pirmąjį žygį nusprendžiau padalinti į dvi dalis, kadangi tiek
prisiminimų, tiek medžiagos per daug, kad galėčiau įdomiai pateikti ir viską,
ką noriu. Kad ir kaip gaila, netgi skėlus šį įrašą į dvi dalis, nepavyks
atskleisti visiškai visų, kiek humoristinių ar kvailų, mano ir kitų sukeltų, situacijų
detalių, kadangi tokiu atveju reikėtų rašyti knygą J. Tad įrašuose aptarsiu tik
įdomiausias ir svarbiausias žygio situacijas.
Taigi, pradėsiu. Planuodama
pirmąjį savo žygį keletui žmonių (kaip minėjau įvade), galvojau aplankyti tik pagarsėjusią Varnikų pelkę ir Trakus, o tuomet grįžti Trakų plentu atgal į Vilnių. Kai į sukurtą
Facebook’o renginį pradėjo registruotis daugiau nei 15 žmonių, supratau, kad
reikia sugalvoti įdomesnę ir turiningesnę trasą. Tuomet į galvą šovė į trasą
įtraukti ir mano pamėgtą Stirnių malūną bei Saidės ir Neries upių santaką grįžimui
atgal. Planuojamas trasos ilgis buvo 60 kilometrų – nei daug, nei mažai. Tačiau finalinis kilometražas (bent jau mano asmeninis), skyrėsi ne vienu kilometru...