Pirmasis mano žygis: į Trakus aplankant Varnikų pelkę (1 Dalis)

Aprašymą apie savo pirmąjį žygį nusprendžiau padalinti į dvi dalis, kadangi tiek prisiminimų, tiek medžiagos per daug, kad galėčiau įdomiai pateikti ir viską, ką noriu. Kad ir kaip gaila, netgi skėlus šį įrašą į dvi dalis, nepavyks atskleisti visiškai visų, kiek humoristinių ar kvailų, mano ir kitų sukeltų, situacijų detalių, kadangi tokiu atveju reikėtų rašyti knygą J. Tad įrašuose aptarsiu tik įdomiausias ir svarbiausias žygio situacijas.

Taigi, pradėsiu. Planuodama pirmąjį savo žygį keletui žmonių (kaip minėjau įvade), galvojau aplankyti tik pagarsėjusią Varnikų pelkę ir Trakus, o tuomet grįžti Trakų plentu atgal į Vilnių. Kai į sukurtą Facebook’o renginį pradėjo registruotis daugiau nei 15 žmonių, supratau, kad reikia sugalvoti įdomesnę ir turiningesnę trasą. Tuomet į galvą šovė į trasą įtraukti ir mano pamėgtą Stirnių malūną bei Saidės ir Neries upių santaką grįžimui atgal. Planuojamas trasos ilgis buvo 60 kilometrų – nei daug, nei mažai. Tačiau finalinis kilometražas (bent jau mano asmeninis), skyrėsi ne vienu kilometru...

Trasos žemėlapis:

Buvo Žolinės, Rugpjūčio 15-oji. Ankstus šventinės dienos rytas. Atvykstu į sutartą starto vietą prie Spaudos rūmų apie 9:45, o ten jau tiek žmonių, kiek man ir būtų užtekę paprastam pasivažinėjimui. Baisu buvo laukti ir sužinoti, kiek gi iš viso žmonių sugalvojo prisijungti… Pajudame iš vietos 10:15 su apytikriai 46-iomis galvomis.

Ištrauka iš starto vietos, matome apie 30 susirinkusiųjų...

Startavome pagal planą ir iš lėto, neskubėdami, leidomės važiuoti pro Gariūnus link Lentvario. Nebuvo lengva suvaldyti tiek ”minios” priekio, tiek galo, todėl nusprendžiau ”minios” kaltininką reklamerį Mariuką įdarbinti stebėti galą, kad neatsiliktų. Pradžioje tempas buvo gana lėtas, kadangi dviratininkų-žygeivių fizinis pasiruošimas buvo labai skirtingas ir teko gana dažnai stabtelėti ir įsitikinti, ar visi spėja paskui mus.

Pasiekus Lentvarį, gavau telefono skambutį iš vėluojančio žygeivio. Sakėsi esąs tuo metu Grigiškėse. Sugebėjau paaiškinti, kaip nukakti iki Lentvario ir kur paskiau sukti, kad galėtų mus pasivyti. Nutarėme negreitu tempu toliau irtis link Varnikų pelkės. Keli kilometrai nuo Lentvario radome posūkį į Varnikų pelkę nežinomu (pirmą kartą bandomu :) ) miško takeliu, nusprendėme palaukti galo, ir paskambinusi vėluojančiajam paraginau paskubėti. Tuo tarpu kol kiti laukė ir kramsnojo savo pirmuosius sumuštinius, grįžau iki Lentvario įsitikinti, ar nera atsilikusių žygeivių... Jau beveik Lentvario centre atradau pirmąjį nelaimėlį, su prakiurusia galine padanga, neturintį kuo ją pakeisti. Negalėdama pagelbėti palinkėjau sėkmės, o jis nė kiek nepasimetęs suprato, kad teks žygiuoti į Lentvario geležinkelio stotį ir grįžti traukiniu į Vilnių. Tuomet grįžau iki posūkio vietos ir neužilgo sulaukėme ir vėluojančiojo žygeivio. Toliau tęsėme visiems patikusiu nežinomu miško keliuku link Varnikų pelkės.

Kasgi toji Varnikų pelkė? - Tai Varnikų botaniniame-zoologiniame draustinyje įrengtas pažintinis takas aplink Varnikų pelkyną. Sekant pažintiniu taku galima pamatyti natūraliai susiformavusį, taip pat žmogaus sodintą mišką, kuris pamažu pereina į pelkę, su jai būdingais augalais. Gamtos kitimas yra pagrindinis šio pažintinio tako akcentas. Pažintinio tako ilgis apie 3,5 km. Jame įrengta 10 informacinių stotelių, kelios poilsio vietos su suoleliais ir pavėsinėmis. Dalis tako yra medinis, likęs - gruntinis miško takelis. 

Patekome į Varnikų pelkės mišką ir, mano nuostabai, neiškart radome pagrindinį įėjimą į Varnikų pelkės pažintinį taką. Kai radome, gavome žinią apie antrąjį nelaimėlį su prakiurusia padanga. Pora žygeivių su tinkamais dviračių raktais nuvyko jam padėti užsilopyti, o mes nusprendėme draugiškai palaukti. 

Judant Varnikų pelkės pažintiniu taku buvo įdomiausių ir smagiausių kritimų į pelkę. Ypatingai jų nebuvo išvengta keliaujant mediniu takeliu...ties kažkuriuo posūkiu įbridau ir aš J Niekas nieko nesusilaužė; atvirkščiai - buvo daug juoko iš kai kurių žygeivių akrobatinių veiksmų ties pelke ir mediniu takeliu. Nusifotografavę prie pelkės ir baigę pažintinį taką, leidomės ieškoti medinių tiltų, jungiančių Varnikų gyvenvietę su Trakų centru ties Trakų Pusiasalio Pilimi. 

Trakuose buvo ypatingai daug žmonių, kadangi vyko Žolinių šventės minėjimas ir įvairūs koncertai, renginiai. Šioje žygio vietoje dalis žygeivių jautėsi jau ”padarę” savo dienos kilometražą ir nusprendė atsiskirti ir vykti atgal į Vilnių traukiniu, dar kita dalis pasiliko Trakuose, susidomėję Žolinės švente. Supratę jų priežastis ir atsisveikinę su jais, nusprendėme užkąsti ir sutarėme tai padaryti Senojoje Kibininėje, kuri yra kaip tik pakeliui į Akmenos ežero paplūdimį.

Užkandžiaujame Senojoje Kibininėje

Šia pastraipa ir užbaigsiu savo pirmąją žygio pasakojimo dalį. Antrąją dalį paskelbsiu, kai tik rasiu laiko prisėsti J Tikiuosi, pirmoji dalis jus sudomino ir lauksite tęsinio!

Labai apsidžiaugsiu, jeigu sulauksiu įdomių prisiminimų ar vaizdingų komentarų po šiuo įrašu iš tų, kurie dalyvavo šiame žygyje! P.S. Tik kol kas neatskleiskite istorijų apie žygio įvykius po Varnikų pelkės aplankymo! Ačiū! J

Daugiau apie šį praėjusį žygį galite sužinoti sekdami šia Fecbook’o renginio puslapio nuoroda, kurioje taip pat gausu žygio nuotraukų: https://www.facebook.com/events/667733796652880/?ref=51&source=1

Dar kelios nuotraukos iš šio žygio: