77 km Dviratukais į Aukštadvarį / Velnio duobę ir Motociklininkų kaimą

Pagaliau ir vėl, su naujais įspūdžiais iš senų prisiminimų!

Visaip norėjau suspėti parašyti ką nors dar Balandžio mėnesį, bet juk žinote kaip būna - vis pasikeičia aplinkybės to nenaudai... Tačiau kad ir po ilgos pertraukos, pagaliau radau laiko aprašyti dar vieną žygį, rengtą praėjusių metų Rugsėjo mėnesį, dar neatšalus orams. Tai žygis dviratukais į Aukštadvarį / Velnio duobę. Trasa išsidėsčiusi labai ežeringoje ir kalvotoje aplinkoje, tad atsiveria daug gražių panoramų. Štai smagus trasos žemėlapis, atvaizduojantis trasoje slypinčius grožius ir (kai kuriems) sunkumus, pavyzdžiui, kalvelės nuo Semeliškių link Trakų reiškia ypatingai kalvotą kelią, kuomet vos pakilus į vieną kalvą, iškart seka kita, ir dar viena, ir dar... ir tai gal kokios 7 ar 8 varginančios kalvos :)

100 km žygis po Neries Regioninį Parką

Šiandien pradžiuginsiu papasakodama apie antrąjį savo žygį, kuris buvo suplanuotas visišku ekspromtu iškart tą patį vakarą po pirmojo žygio, aprašyto dviejuose paskutiniuose šio blogo įrašuose, ir įvyko vos dvi naktys po jo. Tad ir susirinkusiųjų skaičius buvo keliskart mažesnis - apie 15-20. Šįkart pasistengsiu sutalpinti žygio nuotykius į vieną dalį, kad paskiau neprailgtų tęsinio laukimas puse mėnesio :)

Taigi, žygis, apimantis beveik visą Neries Regioninį Parką, arba, bent jau, esminius turistinius ir kultūrinius taškus. Su trasa susipažinti galite štai čia:

Pirmasis mano žygis į Trakus (2 Dalis)

Pagaliau radau laiko prisėsti ir aprašyti likusias detales apie pirmąjį savo žygelį į Trakus :) Tikiuosi, laikas neprailgo ir vėl skaniai suvalgysite šlakelį teksto.

Prisiminimui kur baigėme...ach, skaniai suvalgėme porą Senosios Kibininės kibinų ir jau beveik trečdaliu sumažėjusia grupe leidomės atsigaivinti prie Akmenos ežero. Kuo ypatingas Akmenos ežeras?

Pirmasis mano žygis: į Trakus aplankant Varnikų pelkę (1 Dalis)

Aprašymą apie savo pirmąjį žygį nusprendžiau padalinti į dvi dalis, kadangi tiek prisiminimų, tiek medžiagos per daug, kad galėčiau įdomiai pateikti ir viską, ką noriu. Kad ir kaip gaila, netgi skėlus šį įrašą į dvi dalis, nepavyks atskleisti visiškai visų, kiek humoristinių ar kvailų, mano ir kitų sukeltų, situacijų detalių, kadangi tokiu atveju reikėtų rašyti knygą J. Tad įrašuose aptarsiu tik įdomiausias ir svarbiausias žygio situacijas.

Taigi, pradėsiu. Planuodama pirmąjį savo žygį keletui žmonių (kaip minėjau įvade), galvojau aplankyti tik pagarsėjusią Varnikų pelkę ir Trakus, o tuomet grįžti Trakų plentu atgal į Vilnių. Kai į sukurtą Facebook’o renginį pradėjo registruotis daugiau nei 15 žmonių, supratau, kad reikia sugalvoti įdomesnę ir turiningesnę trasą. Tuomet į galvą šovė į trasą įtraukti ir mano pamėgtą Stirnių malūną bei Saidės ir Neries upių santaką grįžimui atgal. Planuojamas trasos ilgis buvo 60 kilometrų – nei daug, nei mažai. Tačiau finalinis kilometražas (bent jau mano asmeninis), skyrėsi ne vienu kilometru...

Įvadas. Kaip gimė idėja organizuoti dviračių žygius?

Taigi. Kas aš esu ir kaip man gimė idėja organizuoti dviračių žygius?

Atsakymas daugiau negu paprastas: esu jauna (tikiuosi), sportiška (labai šviežiai), ir dviratizmą įsimylėjusi (tikrai!), mergina. Ne, - aš nelenktyniauju varžybose ir nesu jokia žinoma asmenybė (ačiū dievui!). Na, galbūt tik kažkiek esu pagarsėjusi Facebook'e, tarp kitų Vilniaus dviratininkų, nes, pasirodo, niekas nematė merginos, organizuojančios dviračių žygius! Sulaukiau daug nustebusių emocijų iš savo žygeivių... O kas gi man trukdo? :) Istorija, kuri prasidėjo tik 2014-ųjų metų Rugpjūčio mėnesį...